Žurnalas Žvirblių takas, 2008 m. Nr. 5

LAISVŪNĖ DAUKŠAITĖ straipsnyje „Pradinių klasių mokytojo veiklos ypatumai įgyvendinant naująjį ugdymo turinį“ apžvelgia pradinio udymo, pradinės mokyklos, ugdymo turinio kaitą, tendencijas, atnaujintas Bendrąsias programas, požiūrio į vaiką ir pedagogą, mokytoją kaitą (mokytojas yra pedagoginės sąveikos organizatorius, neužgožiantis klasės mokiniš aktyvumo, gebantis parodyti savo pedagoginę erudiciją, metodinį meistriškumą), ugdymo metodų pasirinkimo ir taikymo galimybes, ugdymo formas, būdus (mokytojai, palnuodami grupinį darbą, kaip efektyviausią būdą, ugdantį bendradarbiavimą ir bendravimą, turėtų nepamiršti, kad jie yra ne užduoties atlikėjai ar žinių perdavėjai, o o veiklos organizatoriai, pagalbininkai ir patarėjai). Straipsnyje pateikta ne tik teorijos, bet ir konkrečių pavyzdžių.

ZINA STANISLAVA PETRIKIENĖ straipsnyje „Socialumo ir pilietiškumo kompetencijų ugdymas“ supažindina su konflikto problema mokykloje ir pateikia vertingų patarimų, kaip juos slopinti, spręsti, kaip keisti konfliktuojančių vaikų nuostatas ir pan. Antroje straipsnio dalyjerašoma apie tai, kaip vaikui padėti įveikti įvairius sunkumus. Popamokinėje vaikų veikloje apstu netikėtumų, kurie daro gyvenimui ir gerą, ir blogą įtaką, leidžia pačiam pasirinkti vis kitokius, dažnai dar neišbandytus kelius. Taip grūdinamasi priimti viską, kas vadinama gyvenimu. Ir kuo daugiau savarankiškumo kelių, apmąstytų poelgių, susipina vaiko autobiografi joje, tuo ateityje jis bus įvairiapusiškesnė asmenybė.

RIMANTA MATLAŠAITIENĖ skelbia straipsnį aktualia tema „Postmodernizmas ir vaikų ugdymas“, kuriame aptariama šiuolaikinio meno, postmodernizmo apibrėžtis, vaikų ugdymui palankius ir nepalankius šiuolaikinio meno ypatumus. Kalbėdama apie šiuolaikinį meną, vaikų meninį ugdymą, autorė remiasi meno sritimi – daile. Straipsniotikslas vertybinis, todėl šiuolaikinis menasanalizuojamas išskiriant tai, kas jame vertinga vaikų ugdymo ir ugdymosi požiūriu. Ugdymas laikomas augančio žmogaus tobulinimu, jo žmogiškumo didinimu, gebėjimu gyventi dabar bei keisti savo ir kitų gyvenimus į gera.

AUDRONĖ TIMOFEJEVIENĖ ir LINA PALIANSKIENĖ straipsnyje „Golden Key ryšys su atnaujintomis Pagrindinio ir pradinio ugdymo Bendrosiomis programomis“ pateikia vertingų patarimų, kaip integruoti anglų kalbą su matematika, pasaulio pažinimu, muzika, kūno kultūra, daile ir technologijomis, lietuvių kalba. Skelbiama daug vertingų patirties pavyzdžių.

EIRIMAS VELIČKA straipsnyje „Muzikos vadovėlį I klasei pasitinkant“ supažindina su naujojo vadovėlio struktūra, muzikos įrašų turiniu, pratybų sąsiuvinio užduotimis, mokytojo knyga, vaizdinių priemonių rinkiniu, mokykliniais muzikos instrumentais.

JUNELĖ PŪRIENĖ straipsnyje „Kelionė į žavų knygos pasaulį“ supažindina su šiandieninėmis vaikų literatūros ir skaitymo problemomis , bet plačiau aptaria nonsenso stilistika parašytus kūrinius pasiremdama L. Gutausko pasaka „Paskutinė Čepkelių ragana“. Be, pasakoja, kaip keitėsi jos ugdytinių požiūris į ragana – kokią nuomonę apie ją jie buvo susidarę iš liaudies pasakų ir kaip ta nuomonė pasikeitė perskaičius (skaitė auklėtoja, nes vaikai – tik darželinukai) rašytojo kūrinį.

AUSTĖJA LANDSBERGIENĖ, straipsnio „Skaitome vaikams: kodėl? Ką? Kaip?“ autorė, rašo apie skaitymo visai mažam vaikui naudą: kad galima skaityti dar negimusiam vaikui, kaip skaityti 18–24 mėnesių vaikams, kaip skaityti darželinukams, pateikia patarimų, mokslininkų minčių, dalijasi asmenine patirtimi.

Šiuolaikinėje visuomenėje sparčiai vyksta kompiuterizacija. Informacinės technologijos suteikia nauų pažintinės veikos galimybių, leidžia mokiniams kūrybingiau, efektyviau dalyvauti ugdymo ir ugdymosi procese. Tačiau vis dažniau kompiuteris pakeičia kitas informavimo priemones ir vis rečiau vaikų rankose atsiduria knyga. RITA ANTANAVIČIENĖ ir VILMA RUTKAUSKIENĖ straipsnyje „Padėkime vaikams pamilti knygą“ kelia klausimus, kai pišmokyti vaiką pamėgti knygą, ką daryti, kad skaitymas būtų ne sunkus darbas, o maloni veikla, siūlo keletą idėjų, kaip organizuoti užklasinio skaitymo pamokas, kad jos būtų įdomesnės ir patrauklesnės.

DANGUOLĖ KALESNIKIENĖ ir DAIVA JAKAVONYTĖ straipsnyje „Negrožinio teksto skaitymo aktualijos pradinėje mokykloje“ primena tarptautinio skaitymo gebėjimų tyrimo 2006 m. Lietuvoje rezultatus ir išvadas, bet detaliau paanalizuoja Lietuvos nacionalinio mokinių pasiekimų tyrimo (2007 m.) duomenis. Mokiniams buvo pateikti du negrožiniai tekstai ir klausimai, kuriais siekta patikrinti ketvirtokų negrožinio teksto suvokimą. Klausimai buvo skirtingo sudėtingumo. Lengviausiais klausimais aiškintasi, kaip mokiniai tekste geba rasti tiesioginę informaciją. Tikrinta, kaip jie daro išvadas, interpretuoja, vertina. Autorės supažindino su tyrimo tekstais, klausimais ir rezultatais, kaip mokiniams pavyko atlikti užduotis. VITA MOZŪRAITĖ skelbia straipsnį „Nesiūlykite berniukams knygos rausvais viršelais“, kuriame supažindina su berniukų ir mergaičių skaitymo ypatumais, panašumais ir skirtumais. Skaitytojai sužinos, apie ką mieliau skaito berniukai, apie mergaitės, kas patinka ir vieniems, ir kitiems. Apibendrinama autorė pažymi, kad berniukų ir mergaičių skaitymo skirtumai egzistuoja nuo pat vaikų literatūros atsiradimo laikų – nuo 18 a. Nors vaikų literatūros daugėja, skirtumų išlieka ir, matyt, jų visuomet bus. Svarbu laiku pastebėti tuos skirtumus ir jų paisyti skatinant vaikus skaityti.

Bendrieji kalbos ugdymo uždaviniai skatina auginti skaitytoją, suvokiantį mokslo populiarinimo, periodinės literatūros ir kitų informacijos šaltinių svarbą ir nuolat jaučiantį poreikį semtis žinių, gebantį savarankiškai rasti reikalingos informacijos, tikslingai ją naudoti. RITA RIMŠELIENĖ, straipsnio „Dalykinis-informacinis tekstas integruoto ugdymo pamokoje“ autorė, atskleidžia, kaip moko skaityti dalykinius-integracinius tekstus pasitelkdama visuminės integracijos principą.

KRISTINA KUZMINSKIENĖ straipsnyje „Gimtosios kalbos pradmenų suteikimas ugdant nežymios protinės negalios mokinius I–II klasėse“ pateikia daug pavyzdžių, patarimų, kaip mokyti tokius vaikus, kaip juos sudominti, kokios turėtų būti jiems skirtos užduotys, kaip lavinti ir sakytinę, ir rašytinę tokių vaikų kalbą.

Vykstant specialiųjų poreikių mokinių integracijai į bendrojo lavinimo mokyklas, mokytojai atkreipia dėmesį į bendrą tendenciją, kad į pirmąsias klases ateina daugiau nei kada nors vaikų, suvokiančių tik elementarią buitinę kalbą, nepasižyminčių aktyviu žodynu, stokojančių sąvokų, apibendrinimų, ne itin linkusių bendrauti, nepakankamai rišliai ir suprantamai reiškiančių mintis, neturinčių gerų prielaidų skaitymo bei rašymo įgūdžiams formuotis, tai yra vaikų, kurių kalbos plėtra atsilikusi. REGINA BUDRIENĖ savo straipsnyje „Mokinių mokymo ir mokymosi skaityti sunkumai“ siūlo būdus, kaip mokytokui dirbti tokiomis sąlygomis.

RASA KARTANIENĖ straipsnyje „Informacinės ir komunikacinės technologijos logopedo pratybose“ dalijasi patirtimi, kaip ugdo vaikus, turinčius specialiųjų poreikių – kalbos ir mokunikacijos sutrikimų, disleksikų, disgrafikų ir pan., pasakoja, kaip ji siekia tikslo išmokyti šiuos vaikus bendradarbiaudama su dalyko mokytojais, supažindina su metodais, kurie ypač tinka ugdant tokisu vaikus. Autorės nuomone, vienas iš jų – pasaka. Straipsnyje pateikta keletas konkrečių pavyzdžių.